Vanduo mitologijoje – vienas iš kertinių visatos gaivalų. Įvairių pasaulio tautų mitologijose vanduo yra visko pradžia, pirminė visos esaties būklė, pirmykščio chaoso atitikmuo. Daugelyje pasaulio kosmogoninių mitų pasaulis (žemė) atsiranda iš pirminio vandenyno dugno. Vandens būtybė iškyla kaip dievo-demiurgo sąjungininkas kuriant pasaulį ir tuo pačiu tampa medžiaga sukūrimui (plg. šumerų mitą apie Tiamat). Vanduo – visuotinio prasidėjimo ir gimimo terpė, agentas ir principas. Tačiau kadangi pradžia reikalauja ir vyriško, ir moteriško prado, atsiranda dvejopa vandens mitologema. Moteriškam pradui vanduo atstovauja kaip motinos įsčių, vidurių, apvaisinto pasaulio kiaušinio atitikmuo. Biblijos Pradžios knygoje pasaulio sutvėrimas aprašomas panaudojant labai archajišką įvaizdį: atgaivinantis dievo dvasios įsiskverbimas į pasaulinį vandenyną vaizduojamas paukščio, perinčio kiaušinį, metafora.
Vanduo gali būti tapatinamas su žeme kaip kitas moteriško prado įasmeninimas. Taip atsiranda galimybė vandens ir žemės pradus atvaizduoti vienu asmeniu, pvz., iranėnų Ardvisura Anahita ir Armata, skitų Api ir kt. Vestuvinė dangaus kaip vyriško prado ir žemės arba vandens kaip moteriško prado sąjunga yra plačiai paplitęs indoeuropiečių mitologinis motyvas. Kinų kategorija in ir jang įtraukia savin ir vandenį kaip moterišką pradą ir priešybę ugniai. Meilės deivės, tokios kaip Ištar, Afroditė ir kt., betarpiškai susijusios su vandeniu; su tuo susijęs plačiai paplitęs vandens mitologemos erotizavimas.
Kita vertus, vanduo – tai apvaisinanti vyriška sėkla, priverčianti žemę gimdyti. Ši simbolika ryški Baalo mitologijoje pas finikiečius. Tokia pat simbolika sutinkama ir graikų mitologijoje, kur upių dievai (potamai) iškyla kaip mirtingųjų moterų eržilai ir sutuoktiniai. Vyriškas ir moteriškas vandens pradai organiškai susilieja tokiuose įvaizdžiuose kaip Ardvisura Anahita: „ji daro man labą vandenį, ir vyrų sėklą, ir moterų įsčias, ir moters krūtinės pieną“.[1] Podraug su tuo susijęs ir vandens androginizmas, atvirai arba slaptai pasireiškiantis per vaisingumo dievybes. Kita vertus, vandens paskirties dvilypumas neretai reiškėsi kaip vandens dievybių pora (pvz., tėvas Okeanas ir motina Tetidė[2]).
Vanduo kaip „drėgmė“ apskritai, kaip elementariausias skysčio pavidalas iškilo kaip visų gyvybinių žmogaus syvų atitikmuo: ne tik tų, kurie siejasi su lytimi ir vaisingumu, bet ir kitų, visų pirma – kraujo (būdingas Pietų Amerikos indėnų mitologinis motyvas). Su vandens kaip prado motyvu siejasi apsiplovimo apeiga – tai žmogaus grąžinimas į pirmykštį būvį, antrasis gimimas, naujas išėjimas iš motinos įsčių (plg., krikščionių krikšto apeiga). Vedose rasa įkūnija gyvybę palaikančią esmę. Tuo pat metu vandens gelmė ar ją įkūnijanti pabaisa – pavojaus įasmeninimas, mirties metafora (plg., Apopas, Jormundgandas, vandeniai, undinės ir kt.). Patekimas į vandens būtybės nasrus lygus nusileidimui į pragarą, o išlindimas iš jų – atgimimas (plg., Šv. Jono Krikštytojo motyvą).
Gimdančio ir marinančio vandens skirtybė daugelyje mitologijų atsispindi per skirtį tarp bėgančio ir stovinčio vandens: tekantis vanduo (upė, šaltinis, lietus) yra dangiškas, gyvasis, tinkamas gerti, o stovintis, sūrus (liūnas, jūra, bala) yra miręs vanduo, visokių baidyklių buveinė. Vanduo kaip chaoso bedugnė priešinasi dievo-demiurgo valdžiai, stovinčius, užvertus vandenis demiurgas pralaužia (plg. Indros ir Vritros mitologema). Galiausiai, vanduo būdamas viso ko pradu yra ir viso ko baigtis – daugelyje eschatologinių mitų kalbama apie tvano motyvą.[3]
- ↑ Avesta. Jasna LXTV 1-2
- ↑ Hom. II. XIV 200–210
- ↑ Мифы народов мира. Вода , С. С. Аверинцев – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.